Kaip mes vertiname patys save, anot psichoterapeutės Virginijos satir, priklauso nuo trijų dalykų: mūsų bendravimo, socialinių ryšių ir gyvenimo taisyklių. Jei mes esame orientuoti į asmenybės augimą, tai mūsų savivertė yra aukšta, mes bendraujame sąžiningai, gebame užmegzti ir palaikyti atvirus tarpasmeninius santykius ir mūsų gyvenimo taisyklės yra lanksčios.
Tikriausiai dauguma iš mūsų sutiktų su šiuo apibūdinimu, tačiau tie, kurie stokoja aukštos savivertės, deja, retai kada taip elgiasi. Menkai save vertinančius žmones nesunku atpažinti iš jų kalbos. Jei šiems žmonėms užduotume klausimą “kas yra adekvatus savęs vertinimas?“ Dauguma jų atsakytų, kad adekvatus savęs vertinimas – tai teisingas savo nuopelnų vertinimas. Liūdna, bet tokiems žmonėms svetimas lygiavertiškumo su kitais žmonėmis savęs suvokimas. Kaip teigia Virginija Satir, lygiavertiškumo su kitais jausmas ar jo stoka išsiugdomi gana jauname amžiuje, o lemiamą įtaką tam turi vaiko ir tėvų ryšys.

Prieštaringas bendravimas
Kartais vaikų ir tėvų santykiai grindžiami prieštaringu bendravimu. Tai reiškia, kad tėvų žodžiai, intonacija, veido išraiška, kūno poza, raumenų tonusas, kvėpavimo ritmas ir gestai vieni kitiems prieštarauja . Pavyzdžiui, tėvas piktu tonu vaikui sako: „Šaunuolis, puikiai padarei, kad mokykloje su bendraklasiu susimušei“. Arba mama šypsodamasi sako vaikui: “Oi aš tave nubausiu, jei manęs neklausysi”. Tokių ir panašių pavyzdžių yra daug. Ir tikriausiai kiekvienas iš mūsų nesunkiai ką nors panašaus prisimintume iš savo pačių ar draugų gyvenimo. Todėl reikia turėti galvoje, kad prieštaringas bendravimas vaikui yra ne juokingas, kaip kai kuriems tėvams gali pasirodyti, o žalingas, nes vaikas, kuriam tėvai yra labai reikšmingi, įgyja tam tikrus reagavimo įgūdžius, kuriuos pasitelkdamas atitinkamai reaguoja situacijose, kurios jam atrodo pavojingos. Kitaip tariant tokiu būdu vaikas išmoksta prieštaringo bendravimo, kuris sukelia disharmonija tarp to „ką sakau, ką jaučiu, ką galvoju ir ką darau…“
Laikui bėgant toks prieštaringas bendravimas suformuoja atitinkamą vaiko, vėliau suaugusio žmogaus, bendravimo stilių. Virginija Satir skiria keturis tokio bendravimo tipus: racionalų, kaltinantį, įsiteikiantį ir nusišalinantį.

Bendravimo (elgesio) tipai

Racionalus tipas, anot Virginijos Satir, yra kaip kompiuteris. Tai korektiškas, apsvarstantis savo žodžius ir nereiškiantis savo jausmų žmogus. Jo balsas skamba monotoniškai, žodžiai abstraktūs. Toks žmogus atrodo ramus, šaltas, susikaupęs. Kūnas sukaustytas, todėl dažnai jaučia šaltį. Toks žmogus vengia atsiskleisti. Jis mano, kad tiksliai kalbėti, nuslopinti jausmus, nereaguoti į aplinką yra idealus elgesys.
Kaltintojas – tai žmogus, kuris beveik visada žodžiais reiškia nepritarimą, kaltinimą. jis kalba mažai ir griežtai, pertraukia kitus, Kad būtų įtaigu,. Kūnu jis demonstruoja, jog yra svarbiausias, todėl stengiasi užimti daugiau vietos. Kaltinimai ir nuolatinis dominavimo siekimas siejasi su žemu savęs vertinimu. Kaltinantis žmogus yra įsitikinęs, kad jei kiti nepripažins jo vertingumo ir jam nepaklus, jis neįgis asmenines vertes.
Įsiteikiantysis kalba paslaugiai, nuolat reiškia sutikimą, vengia ginčo, atsiprašinėja, tvirtina, jog ką nors darys tik gavęs kitų pritarimą. Kalbą atitinka kūno poza, veido išraiška, gestai rodo nuolankumą ir susitaikymą. Toks žmogus pasižymi žemu savęs vertinimu, jaučiasi menkavertis. Tokią vidinę būseną galima patirti priklaupus ant vieno kelio, ištiesus ranką tarsi prašant išmaldos ir žvelgiant į viršų. Virginija Satir sako, kad po kelių minučių būnant tokioje pozoje ir nuolankiai atsakinėjant “taip, taip” darosi bloga.
Nusišalinantis tipas – tai žmogus, kurio žodžiai ir veikla yra nesusiję su kitų žmonių kalba ir veikla. Todėl kartais tokio žmogaus kalba suvokiama kaip be galo išmintinga, kartais – kaip beprotiška. Elgesys, mimika, gestai nevikrūs, išreiškiantys, jog „AŠ esu ne tik čia, bet ir kažkur kitur“. Toks žmogus ne tik atrodo, bet ir pats jaučiasi sutrikęs ir ne savo vietoje. Kalbant su tokiu žmogumi, susidaro įspūdis, kad jis arba nenori atsiskleisti, arba nėra apsisprendęs, neturintis aiškios savo nuomonės.
Analizuojant vaikystės prisiminimus galima suprasti, kaip susiformuoja anksčiau aprašyti bendravimo tipai. Tam tikros frazės, kurias sako tėvai vaikams, padeda atpažinti šiuos tipus. Pavyzdžiui, racionalų tipą galima pažinti iš tokių frazių: „nekvailiok, esi per didelis, kad taip klystum”; „tu toks protingas, o elgiesi kaip mažas vaikas“; „neverkšlenk, kitiems tavo jausmai neįdomūs“ ir pan. Kaltinantį tipą galima pažinti iš tokių frazių: „nebūk bailys, nenusileisk, duok grąžos”; „nenusileisk, nusileidžia tik bejėgiai“; „neleisk kitiems lipti tau ant galvos, geriau parodyk jiems ko esi vertas“ ir pan. Įsiteikiantį tipą galima pažinti iš tokių frazių: „neliesk, netrukdyk, norėti ko nors sau – egoizmas”; „pasaulis yra žiaurus, būk visiems geras ir nuolankus, tada tavęs neskriaus“; „“mes „maži žmonės“ lyginant su kitais, tai nešok aukščiau bambos, nes žemai krisi“ ir pan. Nusišalinantį tipą galima pažinti iš šių frazių: “kaip bus, taip ir gerai”; „ai, nu ką padarysi, taip išėjo“; „ nežinau… gali būti taip, bet gali būti ir taip… kaip pažiūrėsi…“.
Visi aptartieji tipai ugdomi prieštaringu bendravimu ir pasižymi žemu savęs vertinimu.

Subalansuotas elgesio tipas
Visiškai priešingas anksčiau aprašytiems tipams yra subalansuoto elgesio tipas, Kitaip tariant tokio žmogaus elgesys yra nuoseklus. Tai reiškia, kad jo žodžiai, mimika, jausmai, mintys, kūno poza dera tarpusavyje ir neprieštarauja vieni kitiems. Paprastai tokį elgesį lydinti būsena yra savo ir kitų vertės pripažinimas. Kitaip tariant toks žmogus mąsto taip: „aš esu toks pats kaip ir kiti. Kiti nėra už mane blogesni ir aš ne esu už kitus geresnis. Mes visi esame vertingi“. Toks žmogus geba užmegzti ir palaikyti atvirus ir sąžiningus santykius su kitais žmonėmis. Jam neaktualūs slapti žaidimai “kas geresnis, pranašesnis, svarbesnis”. Jam nereikia niekuo apsimetinėti. todėl jis gali darniai reikšti savo mintis ir jausmus. Šio tipo žmogus taip pat gali būti ir racionalus, ir kaltinantis, ir nusišalinantis ar įsiteikiantis. Tačiau, skirtingai nuo anksčiau aprašytų, jis sąmoningai pasirenka vieną ar kitą bendravimo būdą, tinkamą konkrečiai situacijai. Svarbiausiai yra tai, kad jo bendravimas yra neprieštaringas, bet sąžiningas ir darnus.
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų gan greitai ir nesunkiai nuspėtume, kokiam iš aprašytų tipų galėtumėm priskirti savo vieną ar kitą pažįstamą, dėl kurio žemos savivertės neabejojame. Juk išmintis byloja, kad kito akyje ir krislą lengvai pastebime, o savoje ir rąsto nematome. O jei tektų sunkesnė užduotis – sąžiningai įvertinti, kuriam tipui patys priklausome? Ar sugebėtume „ savo akyje rąstą pamatyti“?

Menkavertiškumo įtaka santuokiniam gyvenimui
Gyvenime neretai būna taip, kad priešingybės traukia viena kitą, tačiau dažnai ieškome panašių į save, kad patvirtintume savo vertingumo jausmą. Mums pasisekė, jei mes manome, kad esame tiek pat vertingi kaip ir kiti ir kad ne esame blogesni už kitus ir kad sutinkame kitą tokį patį vertinga. O jei atsitinka taip, kad susituokia du save menkai vertinantys žmonės? Tokie žmonės tikisi ką nors gauti vienas iš kito, ir negali įsivaizduoti, kad gali ką nors duoti kitam. Tačiau dažnai jie negali ar nedrįsta išreikšti savo poreikių, nes mano esantys to neverti ar nenusipelnę gauti kažko gero iš kito žmogaus ar gyvenimo. Arba mano, kad bus atstumti, jei tik prabils apie savo norus ir poreikius. Tokie žmonės savo neišreikštų poreikių nepatenkinimą suvokia kaip meilės stoką. ir dažnai mano, kad kitas asmuo jų nemyli. Taigi žmogus, kuris savęs nevertina, , dar kartą sau patvirtina tai, ką ir taip žinojo – jis yra nevertas meilės ir jos nesulaukęs dar kartą įsitikina savo menkavertiškumu. Žmogus, kuris yra nepatenkintas santykiais su sutuoktiniu, labiau suartėja su vaiku, kuris tampa tėvų savigarbos didinimo priemone ir įtraukiamas į sutuoktinių tarpusavio problemas. Vaikui tėvai yra patys reikšmingiausi žmonės, iš kurių jis mokosi vertinti save. Liūdna, kad tėvai, kurie Menkai vertina save, negali savęs suvokti kaip labai reikšmingų vaikui žmonių. Todėl nuolat susidurdamas su prieštaringa komunikacija ir žemu tėvų savęs vertinimu, vaikas galiausiai tai perima ir kurdamas savo šeimą tai perduoda kitai kartai.