Tikriausiai daugelį iš mūsų gąsdina žodžiai „atjauta sau“, nes mums atrodo, kad mes esame stiprūs, o savęs gailisi tik silpni žmonės. Ne kartą esu girdėjusi: „jei aš gailėsiu savęs, tai prasigersiu“ arba „jei būčiau savęs gailėjusi, tai nieko savo gyvenime nebūčiau pasiekusi“. Gal ir nuskambės paradoksaliai, bet tie žmonės tikriausiai yra teisūs… Tai ar verta gailėtis savęs? Manyčiau, kad gailėtis savęs neverta, bet reiktų save atjausti. Ką tai reiškia? O gi tai, kad atjauta sau nėra tas pats, kas savęs gailėjimasis.

Atjauta sau nėra savęs gailėjimasis
Pirma, kai žmonės gailisi savęs, jie galvoja tik apie savo asmenines problemas ir pamiršta, kad ir kiti turi panašių problemų. Jie mano, kad yra vieninteliai pasaulyje, kurie kenčia. Savęs gailėjimasis yra susijęs su egocentriškais jausmais, atsiskyrimu nuo kitų žmonių, o tai padidina asmeninę kančią, ją „išpučia“. Tuo tarpu atjauta sau leidžia pamatyti, kad visi žmonės patiria panašius išgyvenimus, leidžia jausti susietumą su kitais žmonėmis ir neatsiriboti nuo kitų žmonių.
Antra, kai žmonės gaili savęs, juos užvaldo emocijos apie jų asmeninę dramą. Jie negali atsitraukti nuo savo situacijos, negali į ją pažvelgti objektyviai, išlaikydami pusiausvyrą. Tuo tarpu gebėjimas pažvelgti iš platesnės perspektyvos leidžia suvokti savo patyrimą platesniame kontekste. („Taip, tai yra labai sunkus metas, kurį aš dabar išgyvenu, bet yra daug žmonių, kurie taip pat dėl ko nors kenčia“).

Kodėl tai svarbu?
Todėl, kad mes pripažįstame savo jausmus tokius, kokie jie yra ir jų neignoruojame. Kitaip tariant, mes „girdime“ savo jausmus. Tam tikra prasme jausmai yra kaip vaikai. Kol mes jų neišgirstame ir jų neatliepiame, tol jie nenurimsta. Įsivaizduokite vaiką, kuris vis šaukia „mama, mama, mama…“. jei mama yra rūpestinga, ji atliepia vaiko poreikius ir jis nurimsta, o jei ne… tuomet vaikas užsidaro savyje. O kam čia šaukti, juk vis tiek jo negirdi. Panašiai yra ir su mūsų jausmais. Kai priimame savo jausmus, atpalaiduojam susikaupusią įtampą ir nurimstame, o jei jų nepriimam (negirdim), jie kaupiasi, mes galim jaustis pikti, suirzę, nepatenkinti… blogiausiai tai, kad vieną dieną šių jausmų prisikaupia tiek daug, kad jie nebetelpa. Ir tada žmonės sako, kad: „aš susprogsiu“, „man norisi rėkti, staugti, nes jau nebegaliu…“, „man norisi sukelti sau fizinį skausmą, kad tik nejausčiau emocinio skausmo…“ ir pan. Todėl svarbu pripažinti ir priimti savo jausmus tokius, kokie jie yra. Kai pripažįstame, kad esam tokie pat, kaip ir kiti žmonės – klystantys, netobuli, riboti, pažeidžiami, trapūs, mirtingi – tuomet drąsiau keliame galvą, žvelgiame į priekį ir imamės iniciatyvos, ką nors keisti savo gyvenime.

Atjauta sau nėra vengimas
Kartais mes galime painioti atjautą sau su vengimu. Mes galime sau sakyti „Šiandien aš jaučiu stiprų stresą, todėl aš būsiu sau švelnus, žiūrėsiu visą dieną televizorių ir valgysiu pyragaičius“. Tai yra vengimas, bet ne atjauta sau. Atjauta sau apima žmogaus norą būti laimingu ir sveiku ne tik dabar, bet ir ateityje. Daugybė pavyzdžių rodo, kad malonumai gali pakenkti gerovei (pvz. narkotikai, persivalgymas). Tačiau rūpinimasis savo sveikata ir ilgalaike laime dažnai suteikia tam tikrą nepasitenkinimą (pvz., metimas rūkyti, dietos laikymasis, pratimų darymas).

Taigi manau, kad svarbu nevengti, nebėgti ir neatidėlioti sunkumų, išbandymų, iššūkių ar nemalonių situacijų, o save atjausti: būti sau švelniu, rūpestingu, geranorišku; priimti savo jausmus tokius, kokie jie yra, jų neslopinti ir nestiprinti; prisiminti, kad ir kiti žmonės yra netobuli, klystantys ir kenčiantys.