Mes norime, kad mus vertintų ir gerbtų kiti, tačiau kiek mes patys vertiname save? Kai kurie iš mūsų nedvejodami atsakytų, kad gerbia save, kiti susimąstytų ir tada nelabai drąsiai pasakytų, kad gerbia save, dar kiti – atsakytų „nežinau“, tikriausiai būtų ir tokių, kurie prisipažintų, jog nemoka savęs gerbti.
Jei mes patys save vertiname, didžiuojamės savo pasiekimais ir pripažįstame, kad išliekame vertingi kaip žmonės ir tada kai klystame, ir tada kai nesiseka, tuomet mums nekyla abejonių dėl savo savigarbos. Jei mūsų savigarba priklauso nuo išorinių faktorių: mūsų pasiekimų, išvaizdos, užimamos padėties visuomenėje, užimamos pozicijos darbe, gyvenamosios vietos, turimų materialinių išteklių ir pan., tuomet savigarba yra nepastovi ir dėl to mes galime patirti liūdesį, nusivylimą, pyktį ar pavydą, kalbant apie savigarbą, verta žinoti, kad:

Pirma, savigarba susijusi su tuo, kaip mes patys save vertiname, kaip mus vertina kiti ir kiek mes patinkam patys sau. Žema savigarba yra problematiška ir dažnai dėl to gali sumažėti mūsų motyvacija bei gali pasireikšti depresija. Kita vertus, siekimas turėti aukštą savigarbą taip pat gali būti problematiškas. Modernioje vakarų kultūroje savigarba priklauso nuo to, kiek mes skiriamės nuo kitų, kiek esame ypatingi ir išskirtiniai. Nėra gerai būti vidutiniu, t.y. tokiu kaip visi. Mes turime būti geresni, ypatingesni už kitus, kad būtume savimi patenkinti. Arba kiti turi būti mažiau ypatingi nei mes.
Antra, mes galime tapti pikti ir elgtis agresyviai su tais, kurie sako ar daro kažką, kas priverčia mus jaustis blogai. Norėdami turėti aukštą savigarbą, mes galime ignoruoti, iškreipti arba slėpti savo trūkumus. Taigi dėl to mes negalime įsisąmoninti savo trūkumų, kuriuos reiktų keisti.
Trečia, mūsų savigarba priklauso nuo mūsų neseniai patirtų sėkmių ir klaidų. Tai reiškia, kad mūsų savigarba yra nepastovi ir priklauso nuo besikeičiančių aplinkybių.

Atjauta sau nepriklauso nuo to, kaip kiti ir mes patys vertiname save. Nes visi žmonės nusipelno atjautos ir supratimo ne todėl, kad jie turi tam tikrų savybių ar bruožų rinkinį (gražūs, protingi, talentingi, ir t. t.). Tai reiškia, kad atjaučiant save, mums nereikia būti geresniais už kitus, kad jaustumėmės gerai. Atjausdami save, mes galime supratingai priimti savo klaidas, todėl nebereikia jų slėpti. Atjauta sau nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Ji visada yra prieinama, ypač tada, kai klystame ar kenčiame! Tyrimai rodo, kad atjauta sau, priešingai nei savigarba, yra susijusi su didesniu emociniu atsparumu, aiškesniu savęs suvokimu, rūpestingesniu elgesiu ir geresniais tarpasmeniniais santykiais.