Šešėlio sąvoką į psichologiją įnešė šveicarų psichologas C.G. Jungas. Kiekviena substancija turi savo šešėlį. Jungas mano, kad psichika taip pat turi savo Šešėlį, kitaip tariant, savo tamsiąją pusę. Šešėlis yra ta mūsų dalis, kurios mes nepripažįstame kaip savo, su kuria mes nesitapatiname ir kurios nevystome. Anot Jungo, pats trumpiausias Šešėlio apibrėžimas – tai ta psichikos dalis, „kuria asmuo nenori būti”. Tai yra tai, kas „aš” nesu. Mūsų šešėlis yra slopinami, nepriimtini mūsų prigimties aspektai, kuriuos mes neigiame, pvz., požiūris, prisiminimai ar troškimai, kurių realybėje negalėtume įgyvendinti ar pripažinti. Kur kas lengviau ir paprasčiau pastebėti kitų neigiamas savybes, trūkumus, negu pripažinti, kad patys tokie esame. Tai reiškia, kuo kitas žmogus mums atrodo nepriimtinas, tuo nepriimtini esame patys sau.

Šešėlis daro didelę įtaką ir įvairiai paveikia gyvenimą. Kadangi turime išsaugoti jį paslaptyje, senka mūsų vidinė energija, jaučiame viduje konfliktą ir tampame labai nelaimingi. Tačiau sąmoningai nesuprantame, kad viso to priežastis yra šešėlio veikimas. Paprastai šešėlio pasirodymas mus trikdo ir erzina. Neretai mes išsigąstame savo šešėlio arba susigėstame jį išvydę savyje. Tada šią negražią savo dalį mes nustumiame dar giliau į pasąmonę, kad tik ji nedarytų mums bėdų. Ten toji dalis dar labiau suklesti ir pasidaro dar stipresnė. Tik jos augimas ir klestėjimas visai mums ne į naudą. Tačiau ir to mes nežinome. Vieną dieną jai pavyksta prasiveržti pro sąmonės kontrolę ir tai visai normalu. Nieks nenori būti nelaisvėje ir iš jos stengiasi išsivaduoti. Ir tuomet pamatome dar baisesnę savo dalį nei ją nuslopinome. Normalu, kad išsigąstame viso to, ką pamatome, tuomet imamės dar drastiškesnių priemonių, kad parodytumėme jai jos vietą. Ir taip toliau, ratas įsisuka.

O jei tik susidraugautume su savo šešėliu, išlaisvėtų daug psichinės energijos. Tuomet mes galėtume naudotis savo energija, kuri ligi tol buvo skirta išlaikyti šešėlį pasąmonėje. Tai kažkas panašaus į tai, kai nuolatos nebereikia laikyti durų, pro kurias bet kuriuo momentu gali įsiveržti priešas. Išnykus būtinybei remti duris, atsilaisvina abi rankos, atsiranda daug jėgų atlikti puikius darbus, apie kuriuos net nenumanome laikydami duris. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad ne tik išsilaisvintų psichinė energija, bet ir pasikeistų mūsų elgesys, mes drąsiau ir laisviau bandytumėme naujus elgesio būdus, nesibaimindami, kad tai padarys mums gėdą.

Norint susidraugauti, o ne kovoti su savo šešėliu, pirmiausiai reikia jį pažinti. Šešėlį galima pažinti įvairiais būdais. Daugiausiai su šešėliu dirbama analitinėje psichoterapijoje, tačiau galima jį kažkiek pažinti ir savarankiškai. Keletą būdų, kaip galima pažinti savo šešėlį, čia ir paminėsime.

Šešėlio veikimą galėtų atskleisti toks pavyzdys. įsivaizduokime tokią situaciją: vyras, kuris yra padoriai, bet nelaimingai vedęs, nekenčia kitų vyrų, kurie svetimauja su kitomis moterimis. Jis visiškai nesuvokia, kad ir pats norėtų taip elgtis, nes jaučiasi vienišas ir nelaimingas. Šis jo noras yra gėdingas ir nemoralus. Vyrai, kurie svetimauja su kitomis moterimis, jam atskleidžia tai, dėl ko jis neapkenčia savęs ir to nenori pripažinti. Jei tik jis galėtų įsisąmoninti šias savo savybes ir su jomis susitaikyti (nebūtinai taip elgtis, bet įsisąmoninti savo troškimą ir jį valdyti), tikriausiai jis tiems vyrams nejaustų neapykantos.

Kai tik įsisąmoniname savo šešėlį, išsilaisvina mūsų energija ir gyvybingumas. Tada nereikia kaltinti kitų tuo, dėl ko negalime pakęsti patys savęs. Tai vadinama šešėlio priėmimu. Kuo labiau save tramdome ir perkeliame savo ydas kitiems, tuo daugiau traukiame žmonių, kurie jas atspindi. Blogiausia yra tai, kad, užuot įsisąmoninę savo šešėlį, švaistome savo laiką ir energiją matydami kitų ydas ir blogąsias savybes. Tada atrodo, kad visi žmonės piktavaliai. Įsisąmoninkite savybes, dėl kurių neapkenčiate ar nemėgstate kitų žmonių. Tada pamąstykite, ar pats neturite šių savybių. Prisiminkite, kada pats elgėtės ar jautėtės kaip jie. Nuspręskite priimti save ir kitus su šiomis savybėmis.

Kitas būdas, padedantis atpažinti savo šešėlį, yra mūsų pačių elgesys, kuris mus suglumina ir padaro mums didelę gėdą. Paprastai mes taip nesielgiame ir galvojame, kad niekada taip nepasielgtume. Pavyzdžiui, santūri ir drovi moteris pradeda flirtuoti su vyriškiu, o paskui labai stipriai supyksta ant savęs, kad taip lengvabūdiškai pasielgė, dėl to ji smerkia ir kaltina save. šiuo atveju šešėlį pamatome ne kitų žmonių elgesyje, bet savyje. Tada galime dar labiau save tramdyti, kad tik tai vėl nepasikartotų, nepadarytų mums gėdos ir kad nesugriautų mūsų įvaizdžio. Paradoksalu, kuo labiau tai slopiname, tuo labiau tai išlenda ir lyg maža būtų to, pasirodo tuomet, kai mažiausiai to tikimės ir padaro mums gėda, kad net neturime kur akių dėti.

Šešėlį galime pažinti ir patyrinėdami savo humorą ir tai, kaip mes reaguojame į kitų humorą. Per tai galime pamatyti, koks yra mūsų santykis su šešėliu. Žmonės, kurie mažai juokiasi, yra įsitempę, nerimauja, kad gali netinkamai pajuokauti, ir tuomet išlys tai, kas gali juos nuvilti ar sugėdyti. Šiuo atveju šešėlis yra slopinamas ar saugojamas, kad neprasiveržtų. O žmonių, kurie daugiau juokiasi, yra atsipalaidavę, santykis su šešėliu yra saugesnis.

Jei norite geriau pažinti savo šešėlį, galite užrašyti 10 bruožų ar savybių, kurias turi kiti žmonės ir kurios jus labai erzina ar jums nepatinka. Tuomet iš to sąrašo išrinkite kelias savybes, kurios jums labiausiai nepatinka. Tai ir bus jūsų šešėlis. Tiesa, nemalonu tai matyti, bet gal geriau pripažinti ir priimti savyje tai, kas nemalonu ir negražu, kad neprasiveržtų tuomet, kai mažiausiai mums to reikia.

Jei užsimerksime ir apsimesime, kad puodelio nėra ant stalo, visai nereiškia, kad jis ir dings. Taip pat, jei apsimesime, kad savyje neturime tamsos, visai nereiškia, kad tamsa ir išsisklaidys. Tik pažinę ir priėmę savo tamsą mes galime ją patys sklaidyti.

 

Naudota literatūra:

Gudaitė, G. Įvadas į analitinę psichologiją: mokomoji knyga. Vilnius: Vaga, 2002.