Ne paslaptis, jei mes turime žemą savivertę ir dėl to jaučiamės prastesni už kitus, tai dažnai galime jausti nusivylimą, liūdesį, pyktį, priešiškumą, pavydą ir kitus negatyvius jausmus. Šie jausmai iš vienos pusės yra destruktyvūs, užkertantys kelią asmenybės augimui, iš kitos pusės – jie signalizuoja, kad kažkas yra ne taip, kažko mums trūksta, dėl kažko mums skauda. Jei mes į šiuos jausmus numosime ranka, dažniausiai po kurio laiko jie atslūgs, tačiau kai ir vėl pasitaikys proga pasimatuoti savo savivertę, ir vėl jie iškils. Visa bėda, kad mes neretai save lyginame su kitais ir pagal tai sprendžiame, ar esame daugiau ar mažiau vertingi už kitus. Jei esame geresni už kitus, mūsų savivertė išauga kaip ant mielių, o jei esame blogesni už kitus, mažiau pasiekę, mažiau gražūs, ne tokie turtingi ar protingi, tuomet mūsų savivertė subliūkšta kaip balionėlis. Tai ką reiktų daryti, kad savivertė nešokinėtų tai aukštyn, tai žemyn?

Trys žingsniai didesnės savivertės link

Pirma. Pripažinkite savo jausmus tokius, kokie jie yra ir leiskite jiems būti tokiems, kokie jie yra. Nesmerkite savęs, nekaltinkite savęs ir nemenkinkite savęs dėl to, kad taip jaučiatės. Prisiminkite, kad visi jausmai yra geri ir jie siunčią mums signalą, kad kažkas mūsų gyvenime yra kažkaip ir su tuo kažkuo kažką reikia daryti. Pagalvokit, jei mes nejaustume jokių jausmų, tai į visas situacijas reaguotumėm vienodai.

Antra. Prisiminkite, kad visi žmonės turi tokius pačius jausmus. Kai mes esame ne tokie, kokiais norėtume būti, tada labai dažnai norime atsiskirti nuo kitų žmonių ir užsidaryti savyje. Kai susitelkiame į savo patyrimą ir mąstome apie savo netobulumą, tada mes pamirštame, kad ir kiti žmonės dėl ko nors išgyvena. Visi žmonės yra netobuli ir patiria emocinį skausmą. Būti žmogumi – reiškia būti mirtingu ir pažeidžiamu. Pasakykite sau kažką panašaus į tai: “Kiti žmonės taip pat liūdi, kai jaučiasi prastesni už kitus”. “Kiti žmonės taip pat pyksta, kai jaučiasi neįvertinti”. “Mes visi dėl ko nors liūdime ir pykstame”. “Tai yra normalu”. Kam to reikia? tam, kad neužsidarytume savyje ir nepradėtume saves gailėtis. Savigaila veda į depresyvumą ir tik dar labiau gilina duobę. Kai gailimes saves, mes nematome galimybių augti ir tobulėti. Kai pripažįstame, kad esam tik klystantys žmonės, drąsiau keliame galvą, žvelgiame į priekį ir imamės iniciatyvos, ką nors keisti savo gyvenime.

Trečia. Būkite sau švelnūs ir geranoriški. Kai jaučiamės mažiau vertingi už kitus, gali kilti noras save kritikuoti, kad esame nevykėliai. Tai yra destruktyvu ir veda į savigailą. Kai esame sau švelnūs ir rūpestingi, mes aktyvuojame tas smegenų sritis, kurios atsakingos už nusiraminimą ir šilumą. Pripažinkit, kad jausti ramybę ir vidinę darną kur kas geriau nei pyktį ir liūdesį. Tačiau kol nepripažinsime tikrųjų jausmų (pvz., pykčio ir liūdesio), šilumos ir vidinės ramybės taip pat nepajusime. Jei norite pajusti vidinę ramybę ir šilumą, pasakykite sau kažką panašaus į tai: „Esu vertingas (a) tiek, kiek esu“. „Myliu ir vertinu save tokį (tokią), koks (kokia) esu“. „Net ir tada, kai klystu, išlieku vertingas (vertinga) kaip žmogus“. „Priimu ir gerbiu save tokį (tokią), koks (kokia) esu“ ir pan.

Šie trys žingsniai padeda priimti, vertinti , mylėti ir atjausti save. Jei nepriimame, nemylime, nevertiname ir neatjaučiame savęs, negalime nuoširdžiai priimti, vertinti, mylėti, atjausti ir kito. Tikriausiai visi sutiktų, kad sunkiausiai pradėti, tačiau be pradžios nėra ir vidurio kelio. Ir kaip išmintis byloja: „kelią įveiks einantysis“.