Tikriausiai kiekvienas iš mūsų turime svajonių ar lūkesčių, kokie norėtume būti ar ką norėtume pasiekti savo gyvenime. Tik kartais nutinka taip, kad mes pritrunkam motyvacijos, drąsos ar ryžto ir sustojame pusiaukelėje arba net nepradedame veikti. O kartais ir motyvacijos, ir drąsos, ir ryžto turim į valias, tik būna taip, kad vos po vienos ar kelių nesėkmių  visas „užsidegimas pradeda blėsti“… Ir ką tuomet daryti, kaip „įžiebti prigesusį tikėjimą“,  kad „galiu tai padaryti“? 

Man atrodo, vertinga prisiminti Šv. Jono XXIII „Romumo dekalogą“. sakysit, „aš ne krikščionis ir man tai neaktualu“.  Galbūt. O jei tą patį būtų pasakęs kitas žmogus, ar tada tai būtų aktualu? Šv. Jonas XXIII sako tik šiandien… : 

Tik šiandien aš pamėginsiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų. 

Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus –nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį. 

Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame. 

Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms. 

Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui. 

Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu. 

Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų. 

Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu. Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo. 

Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų. 

Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu. 

Aš galiu daryti gėrį dvyliką valandų,  ir nenuleisti rankų. Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos. 

Laikytis visų dešimties pasižadėjimų, kad ir vieną dieną, gali būti visai nemažas iššūkis. Todėl manau, kad galima pasirinkti kelis ir stengtis jų laikytis. Dar geriau, kad sugalvotumėt savo asmeniškus pasižadėjimus ir jų stengtumėtės laikytis „tik šiandien“. O jei ir kiltų sunkumų jų laikantis – vis pamirštumėte ir grįžtumėte prie sau įprasto elgesio, tai nieko tokio, vėl ir vėl bandykite ir nekoneveikit savęs už tai, kad tai pamiršote.  Pamiršti yra normalu. Pradėdami vėl ir vėl po truputį formuojate naują įprotį. Pasidžiaugdami, kad ir mažu savo pasiekimu, dar labiau naują įprotį įtvirtinate.