Pasyvus pyktis yra viena iš pykčio formų, kada ne pats žmogus pyksta, bet savo elgesiu paskatina kitus tapti piktais. Žmonės yra labai kūrybingi, ir visai nesąmoningai gali sugalvoti įvairių pasyvaus pykčio išraiškų, kad tik išsaugotų savigarbą ir orumą, apgintų savo suvokimą ir įsitikinimus apie save pačius, kitus žmones ir pasaulį. Norėtūsi paminėti dvi pasyvaus pykčio išraiškas, kurias galima pažinti iš to, kai žmogus perdėtai kartoja tokias frazes: „aš jūsų nesuprantu“ ir/arba „atsiprašau… užmiršau…“. Žinoma, normalu užmiršti ir atsiprašyti, galima, ko nors ir nesuprasti, tačiau kartais nesupratimas, užmiršimas ir atsiprašinėjimas tampa mažų mažiausiai paradoksalus ir erzinantis. Taigi kaip visa tai yra susiję su pasyviu pykčiu?
„Aš jūsų nesuprantu“. Toks žmogus gali supykdyti kitą žmogų nuolat jam kartodamas, kad jo nesupranta: „Aš tiesiog jūsų nesuprantu”, „Labai norėčiau jus suprasti, bet nesuprantu”. Jis pakartoja tai, kas pasakyta, lyg ir norėdamas geriau suprasti, bet vis truputį „suklysta”. Tuomet tas „nesupratimas” atrodo išties kaip nesusipratimas. Nesuprantantysis tikina, kad jam esą labai nemalonu, bet nieko negalįs padaryti. Šitaip jis prašosi užjaučiamas, tačiau kitam žmogui nejučiomis pradeda kilti pyktis.
Pamėginkite prisiminti, ar Jūsų gyvenime yra buvę situacijų, kai kelis kartus ką nors bandėte paaiškinti kitam žmogui, o jis vis jūsų nesuprasdavo. Ir visai ne dėl to, kad aiškinote per sudėtingai, ar kad tema buvo sunkiai suprantama. Tiesiog jūsų nesuprasdavo ir apgailestaudavo, kad jis toks nesuprantantis… Ką tuo metu jautėte? Kokie poojūčiai buvo jūsų kūne? Ką norėjote daryti?
„Labai atsiprašau… visai tai užmiršau…“. Panašią reakciją sukelia dažnai užmirštantys žmonės. Jie neatsisako užduoties, kurios neišmano, bet jos tiesiog nepadaro, o vėliau pasako, kad užmiršo, neturėjo laiko, nutiko kažkas svarbaus arba ne taip suprato atlikimo terminus ir pan. Toks žmogus pažada atlikti darbą kitą dieną, bet ir vėl nepadaro. Jam ir vėl primenama , vėl susitariama, bet darbas ir vėl neatliekamas. Nusiminę žada taisytis, bet ir vėl pamiršta. Jie nesiginčija, nieko nesako, tokiu būdu apeliuoja į atlaidumą: ką gi padarysi, jei žmogus toks užmaršus? Arba ką gi padarysi, jei šitaip sunkiai dirbant pamirštamas visai neesminis dalykas? Bet žmogus, laukiantis rezultato, pradeda pykti, ima reikalauti, net persekioti tokį užuomaršą.
Pasyviai pykstantis žmogus laiko save visiškai geravaliu, tik visada neteisingai užsipuolamu. Jis (ji) sako: „esu taikus žmogus, nors kartais kai ką ir pamirštu“. Pasyvaus pykčio atveju išvengiama konflikto, pavyzdžiui, konflikto vengiama, kai sau pasakoma: „Šitai mane be galo siutina, bet jei aš tą pasakysiu, mes visą valandą ginčysimės”.
Pasyvaus pykčio nauda
Gyvenime paprastai niekas nedaroma, jei iš to jokios naudos. Užuomaršoms reikia labai daug paramos, ir jie ją gauna, tačiau kartais ne su meile. Tiesa, iš pradžių kiti žmonės jais rūpinasi, tačiau nuolatinis rūpinimasis užuomaršomis kitus pradeda erzinti. Pasyviai pykstantis žmogus stokoja pusiausvyros, savęs aktualizavimo, savivertės ir atjautos sau. Visų pirma svarbu suvokti, kad pasyviai pykstantis žmogus taip elgiasi visiškai nesąmoningai. Tokiu būdu jis siekia išsaugoti savo garbę ir orumą, juk geriau ką nors „užmiršti“, nei prisipažinti, kad to neišmano ir nesugeba padaryti.
Antra, pasyviai pykstantis žmogus bijo kito žmogaus nepritarimo arba atviro konflikto. Konflikto metu jis gali netekti artimo žmogaus meilės. O jos netekti jis visiškai nenori, bijo, dėl to vengia parodyti savo pyktį. Gali būti, kad vaikystėje jis buvo baudžiamas tėvų ar globėjų už savo parodytą atvirą pyktį. Galbūt jam buvo sakoma: „jei elgsiesi negražiai, nemylėsiu tavęs“. Dėl to ir šiandien tas žmogus bijo prarasti „tėvų, kurie yra jo viduje, meilę“, bijo kad bus nubaustas. Ir jis visai nesuvokia, kad tas vaikystės patyrimas jam turėjo tokią didelę įtaką dabartiniam gyvenimui.
Trečia, kartais tokie žmonės turi nuostatą, kad pykti negražu ir reikia gyventi taikoje, todėl jie net nesuvokia savo pykčio ir dažnai sako „aš nepykstu“, bet kažkodėl tai sukelia pyktį kitiems. Kitaip tariant jo pyktį „išjaučia“ kitas žmogus. Čia reiktų pridurti tai, kad pasyviai agresyvios reakcijos išmokstama: yra šeimų, kuriose pasyvus pyktis nuolat praktikuojamas ir perduodamas iš kartos į kartą.
Ketvirta, pasyviai pykstantis žmogus gali būti ir tas, kuris visiškai prisitaiko prie šio pasaulio tvarkos, nors jam nepatinka gyventi tokiame pasaulyje. Tokio žmogaus elgesys daro vaikiškumo įspūdį. Jo elgesys turi tam tikro žavesio: šiek tiek nerūpestingumo, šiek tiek kvailo laisvumo. Ir tai gana gražu. Juk mes dažnai per daug susirūpinę. Viskas turi nepaprastai gerai funkcionuoti, viskas turi būti tvarkinga ir punktualu. Taigi šį pasyvų pyktį galima laikyti ir tam tikros kultūros kritika: kultūros, kurioje viskas turi būti aišku, kurioje tikslumas, punktualumas ir absoliutus neužmaršumas laikomi idealais. Vis dėlto bendravimas su tokiu žmogumi yra varginantis.
Kaip elgtis su pasyviai pykstančiu žmogumi?
Galbūt geriausiai būtų su tokiais žmonėmis iš viso nebendrauti. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai tie žmonės mums mažai terūpi arba nerūpi, pavyzdžiui, daug ką pamirštančius kolegas geriausia pamiršti. Tačiau ką daryti, jei tokie žmonės yra mums svarbūs ir artimi žmonės? Tuomet labai dažnai įsipainiojame į sudėtingus santykius ir tampame pasyviai piktų žmonių „atmintimi“. ir karts nuo karto galime sakyti tokius žodžius: „jei ne aš, tu gyvenime to nebūtumei pasiekčs“, „jei ne aš, tu ir vėl…“. Ir ką tai reiškia?
Nors ir keista, bet šie santykiai yra abipusiškai naudingi. Vienam nereikia nieko prisiminti arba galima „nekaltai“ pamiršti, nes vis vien bus kas pasirūpina, primena, o gal ir padaro, tai, kas buvo jo nepadaryta, o kitas jaučiasi reikšmingu ir reikalingu, nes be jo, kitas žmogus neišgyventų. Gal ir nelabai patogus toks gyvenimas, bet jie net neįsivaizduoja, kaip galėtų būti kitaip. Įsisuko jie sūkuryje ir šoka šį tango dviese. Žinoma, geriausiai šį šokį pabaigti ir pasimokinti naujų žingsnelių. Ir visgi pirmą žingsnį turi žengti tas, be kurio kitas nešoktų, t.y. „neišgyventų“.
O dar ir kaip išgyventų. Būtų priverstas imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Gal tai būtų ir skausminga, bet kito kelio nėra. Tik savo paties kojomis žmogus gali eiti per gyvenimą ir tik savo pastangomis gali kurti brandžius tarpasmeninius santykius arba ir toliau likti infantilumo būsenoje ir laukti kol kitas juo pasirūpins. O jei nepasirūpins? Beliks jį kaltinti, kad jis „toks nerūpestingas…“ jei vienas nusprendžia ir imasi iniciatyvos augti ir keistis, kitam nebelieka nieko kito, tik augti kartu ir pereiti į naujus, brandesnius santykius, arba toliau likti tokiu geru ir nekaltu kaip mažas vaikas, kuriam reikia, kad kitas jam padėtų.
Kiekvienam iš mūsų vertėtų prisiminti, kad kito žmogaus mes negalime pakeisti, kad ir vedini pačių geriausių norų. Vienintelis žmogus, kurį galime keisti, esame patys. Kai keičiamės patys, keičiasi ir mus supanti aplinka.