Kai du žmonės susitinka ir pajunta vienas kitam šiltus jausmus bei abipusę trauką, jiems atrodo, kad taip bus visada ir jie gyvens ilgai ir laimingai. Ir kurį laiką jie išties būna laimingi, tačiau laikui bėgant „ilgai ir laimingai“ pradeda atrodyti nevisai taip, kaip atrodė iš pradžių. Tada labai patikęs žmogus atrodo ne toks patrauklus ir idealus, koks buvo anksčiau, o tai ką jis daro ar nedaro, ką sako ir ko nepasako, kuo domisi ir kaip ir su kuo leidžia laisvalaikį, pradeda erzinti, nebetenkinti arba tampa visiškai nepriimtina. Kitaip tariant susižavėjimas praeina, „iš meilės aptemęs protas prašviesėja“ ir prieš akis atsiveria tai, ko anksčiau jie nepastebėjo arba į tai tiesiog nekreipė dėmesio, nes tuo metu atrodė, kad tai yra tik kelios nedidelės smulkmenos, kurios dabar atrodo visai ne kelios ir visai ne smulkmenos.
Tada atrodo, kad jie yra labai skirtingi, „nesutampa jų charakteriai“ ir jie vienas kitam netinka. Tuomet belieka du variantai: bandyti kažkaip santykius išsaugoti arba padėkoti vienas kitam už tai, kad susitiko šiame gyvenime ir bandė būti kartu, bet jiems vis dėlto nepavyko, ir pasukti skirtingais keliais.
Natūraliai kyla klausimas, ar šeimyninis gyvenimas laimės neatneša, ar žmonės pritrūksta kantrybės ir pastangų sprendžiant šeimoje iškylančius sunkumus? Dažniausiai iš pradžių žmonės nuoširdžiai (ar mažiau įdėję savo širdies) stengiasi pagerinti tarpasmeninius santykius ir kartais jiems pavyksta, kartais nepavyksta, o tada sau pasako „padariau viską, ką galėjau“ ir… O kas būtų, jei vaikas, besimokindamas rašyti raidę A, po kelių nesėkmingų bandymų ją teisingai parašyti pasakytų „padariau viską, ką galėjau“. Tikriausiai šis palyginimas sukelia juoką, bet pastangos išsaugoti šeimą juoko, tikriausiai, nesukelia, nes raidę A tenka rašyti šeimoje dviese. Jis gražiai nubrėžia pasvyrą brūkšnelį iš dešinės, ji gražiai nubrėžia pasvyrą brūkšnelį iš kairės ir šie brūkšneliai viršuje beveik sueina į vieną tašką, tačiau nupiešti horizontalų brūkšnelį, jungiantį dešinę ir kairę – sunkiau pavyksta. Ir tada du žmonės išeina A raidelių piešti iš naujo, bet jau su kitais mylimaisiais, tikėdami, kad pavyks geriau. Kartais išties ir pavyksta.
Kartais įsisukame karuselėje. Jei tai būtų atrakcijonų parkas, tai po trijų minučių, karuselė būtų sustabdyta ir jūs išeitumėte iš jos su pojūčiu, kaip tai buvo ir jau baigėsi ir ieškotumėte naujų potyrių, bet tai yra realus gyvenimas su savais „atrakcijonais“.
Bet grįžkime prie vaikų, o ką daryti jiems? Rašyti tai jie tikrai išmoks, bet kaip jiems išmokti gyventi be mamos ar tėčio? Žinoma, dažniausiai nei mama nei tėtis niekur nedingsta,, bet bendrauja su vaiku pagal teismo priimtą sprendimą arba pagal geranorišką abiejų tėvų susitarimą. O mažiesiems vienodai svarbus abu, jie vienodai myli ir mamą, ir – tėtį.